Pilnatvė

Daugelis žmonių metų metus siekia tikslų, kurie, jų manymu, pagaliau turėtų suteikti gyvenimui prasmę.

Geresnis darbas. Partneris. Daugiau pinigų. Pripažinimas. Gyvenimas kitame mieste.

Ir vis dėlto dažnai nutinka keistas dalykas.

Tikslas pasiekiamas… bet jausmas, kurio tikėjaisi, taip ir neateina.

Gal trumpam pajunti palengvėjimą. Gal net džiaugsmą ar susižavėjimą. Tačiau netrukus sugrįžta tas pats tylus klausimas:

„Kodėl aš iš tikrųjų nesijaučiu pilnavertiškai?“

Tai daug dažnesnė patirtis, nei gali atrodyti. Ir jos priežastis atskleidžia svarbų dalyką apie tai, kaip iš tiesų veikia emocinė pilnatvė.

Klaida, kurią daro daugelis planuodami savo gyvenimą

Kai žmonės galvoja apie ateitį, jie dažniausiai orientuojasi į išorinius rezultatus.

Planuoja karjerą, santykius, pasiekimus, svarbius gyvenimo etapus. Visa tai tampa matomais progreso ženklais.

Tačiau kur kas rečiau užduodamas daug gilesnis klausimas:

Kaip aš noriu jaustis savo gyvenime?

Ar nori jaustis ramus? Įkvėptas? Susijungęs su kitais žmonėmis? Intelektualiai stimuliuojamas? Besididžiuojantis savimi? Jaučiantis vidinę ramybę dėl savo pasirinkimų?

Būtent šių emocinių patirčių dauguma žmonių iš tikrųjų ieško – net jei savo tikslus apibūdina labai praktiškai.

Darbas, santykiai ar sėkmė dažnai tėra priemonės, kurios, tikimasi, sukurs tam tikrą jausmą.

Tačiau jausmai neatsiranda savaime vien todėl, kad pasikeičia gyvenimo aplinkybės.

Ir būtent čia daugelis žmonių įstringa.

Kodėl sėkmė automatiškai nesukuria to jausmo, kurio tikiesi

Psichologiniai tyrimai nuosekliai rodo, kad išoriniai pasiekimai negarantuoja ilgalaikio emocinio pasitenkinimo.

Viena iš priežasčių yra vadinamoji hedoninė adaptacija – smegenų polinkis greitai prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Tai, kas iš pradžių atrodo labai jaudinančiai, netrukus tampa tiesiog įprasta.

Tačiau yra ir subtilesnė priežastis.

Daugelis žmonių siekia rezultatų nė karto nepasvarstę, kaip iš tiesų kurti tuos emocinius būsenų tipus, kurių tikisi iš savo pasiekimų.

Pavyzdžiui, žmogus gali siekti paaukštinimo darbe todėl, kad nori jaustis:

• pasiekęs kažką svarbaus
• gerbiamas
• pasitikintis savimi
• prasmingai gyvenantis

Tačiau šios būsenos neatsiranda vien dėl paties paaukštinimo.

Jos yra vidinės patirtys, kurias formuoja mūsų mąstymas, savęs suvokimas ir emociniai įpročiai.

Jei šie vidiniai modeliai lieka nepaliesti, vien išorinis pasiekimas retai sukuria tą ilgalaikį jausmą, kurio žmogus tikėjosi.

Klausimas, kuris gali pakeisti viską

Svarbus pokytis įvyksta tada, kai pradedi galvoti kitaip nei įprasta.

Vietoj klausimo:

„Ką turėčiau pasiekti gyvenime?“

atsiranda kitas:

„Kaip aš noriu jaustis savo gyvenime?“

Pavyzdžiui:

• Ar noriu atsibusti jausdamasis energingas?
• Ar noriu santykiuose jaustis emociškai saugus?
• Ar noriu didžiuotis tuo, kaip leidžiu savo laiką?
• Ar noriu jausti ryšį su kažkuo, kas man iš tikrųjų prasminga?

Kai pradedi aiškiau įvardyti šias emocines būsenas, gali pradėti formuoti savo gyvenimą, ir savo mąstymą, taip, kad jos pamažu atsirastų.

Kartais tai vadinama „emocinio gyvenimo atvirkštine inžinerija“ – kai pirmiausia apibrėži jausmą, o tik tada kuri aplinkybes, kurios jį palaiko.

Jausmai ne tik nutinka – jie yra kuriami

Vienas didžiausių mitų apie emocijas yra įsitikinimas, kad jos tiesiog nutinka mums.

Tačiau iš tikrųjų emocinės būsenos labai glaudžiai susijusios su:

• mintimis, kurias nuolat kartojame
• įsitikinimais apie save
• modeliais, kuriuos išmokome anksčiau gyvenime
• būdu, kuriuo interpretuojame savo patirtis

Tai reiškia, kad tokie jausmai kaip pasitikėjimas savimi, pilnatvė ar savivertė nėra visiškai atsitiktiniai.

Tai psichologinės būsenos, kurias galima palaipsniui ugdyti.

Tačiau tam reikia sąmoningo darbo.

Kaip fizinei jėgai reikia treniruotės, taip ir emociniai modeliai formuojasi per praktiką, dėmesingumą ir savistabą.

Kodėl daugelis žmonių jaučiasi įstrigę, net kai jų gyvenimas atrodo „tvarkingas“

Daugelis žmonių vienu metu pasiekia etapą, kai iš išorės viskas atrodo gana stabilu – tačiau viduje vis tiek kažko trūksta.

Tai gali pasireikšti taip:

• jautiesi emociškai nutolęs nuo savo paties gyvenimo
• nuolat sieki tikslų, bet nepatiri pasitenkinimo
• perdėtai analizuoji sprendimus, tačiau sunku imtis realių veiksmų
• atrodo, kad su tavimi kažkas ne taip, nors objektyviai viskas lyg ir gerai

Dažnai tokios patirtys rodo ne tai, kad trūksta dar vieno išorinio pasiekimo, o kad lieka nepažinti vidiniai modeliai.

Kol jie lieka nematomi, žmonės linkę ir toliau ieškoti sprendimų išorėje – naujuose tiksluose, santykiuose ar aplinkose.

Tačiau gilesnis darbas dažniausiai prasideda viduje.

Kitas būdas žiūrėti į asmeninį augimą

Vietoj to, kad nuolat pridėtum vis daugiau tikslų prie savo gyvenimo, asmeninis augimas gali prasidėti nuo daug paprastesnio dalyko:

aiškumo, kokią vidinę savijautą noriu puoselėti

Iš čia prasideda darbas su:

• savęs pažinimu
• emociniu atvirumu sau
• naujais būdais interpretuoti savo patirtis
• įpročiais ir modeliais, kurie palaiko norimas emocines būsenas

Tai nėra pažadas greitam pokyčiui.

Tai procesas, kuriame palaipsniui kuri gyvenimą, kuris iš vidaus jaučiasi prasmingas – o ne tik iš išorės atrodo sėkmingas.

Ko iš tikrųjų ieško dauguma žmonių

Giliausiame lygmenyje dauguma žmonių iš tikrųjų nesivaiko pačių pasiekimų.

Jie siekia jausmo, kurį tikisi iš tų pasiekimų gauti.

Jaustis vertingiems. Jaustis gyviems. Jaustis bendruomenės dalimi. Jaustis ramiai su savimi.

Kai pradedi kurti savo gyvenimą iš šio taško, dėmesys natūraliai pasikeičia.

Vietoj nuolatinio klausimo:

„Ką dar turėčiau pasiekti?“

atsiranda kitas:

„Kokią vidinę patirtį aš kuriu savo gyvenime?“

Ir dažnai būtent šis klausimas atveria daug gilesnius pokyčius nei bet kuris išorinis tikslas.

Šaltiniai:

• Diener, E., Lucas, R. E., & Scollon, C. N. (2006). Beyond the hedonic treadmill: Revising the adaptation theory of well-being. American Psychologist, 61(4), 305–314.
• Frederick, S., & Loewenstein, G. (1999). Hedonic adaptation. In D. Kahneman, E. Diener, & N. Schwarz (Eds.), Well-being: The foundations of hedonic psychology. New York: Russell Sage Foundation.
• Kahneman, D., & Deaton, A. (2010). High income improves evaluation of life but not emotional well-being. Proceedings of the National Academy of Sciences, 107(38), 16489–16493.
• Ryan, R. M., & Deci, E. L. (2000). Self-determination theory and the facilitation of intrinsic motivation, social development, and well-being. American Psychologist, 55(1), 68–78.
• Lyubomirsky, S. (2011). The How of Happiness: A Scientific Approach to Getting the Life You Want. New York: Penguin Press.
• Armenta, C. N., et al. (2014). Is lasting change possible? Lessons from the hedonic adaptation prevention model. In Stability of Happiness.