Galbūt atpažįsti šį jausmą.
Atrodo, kad kažkas ne taip, bet negali paaiškinti kas – jauti vidinį įsitempimą, neramumą ar sunkiai nusakomą diskomfortą.
Dauguma žmonių tai pavadintų nerimu. Ir dažniausiai manoma, kad reikia juo kuo greičiau atsikratyti.
Tačiau būtent čia ir prasideda esminis nesusipratimas.
Klinikinėje realybėje nerimas dažnai nėra pirminė kančios priežastis, bet veikiau paviršinis ženklas, kad viduje liko kažkas neišspręsta.
Psichologė Olesya Luraschi tai įvardija labai tiksliai:
„Nerimas nėra problema – tai sprendimas.“
Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti paradoksaliai. Tačiau pažvelgus giliau, ši mintis dera su vis didėjančiu psichologinių tyrimų lauku apie emocinį sąmoningumą, savireguliaciją ir vidinių procesų suvokimą.
Nerimas kaip reakcija, o ne priežastis
Klinikinėje praktikoje nerimas retai pasireiškia „iš niekur“.
Dažniausiai jis atsiranda tada, kai žmogus patiria vidinį signalą, kuris yra neaiškus, neįvardytas arba dar neapdorotas.
Tai atitinka tyrimus apie emocijų diferenciaciją – gebėjimą tiksliai atpažinti ir atskirti savo emocines būsenas. Žmonės, kuriems trūksta šio aiškumo, dažniau patiria nerimą, ypač socialinėse ar įtemptose situacijose.
Paprasčiau tariant, viduje kažkas vyksta – bet tu dar neturi prieigos prie to, kas tai yra. Tu patiri „emocinį aklumą“.
Kai emocijos nėra aiškiai atpažįstamos, jos niekur nedingsta.
Jos lieka veikti fone – dažniausiai ne kaip aiškūs jausmai, o kaip:
- įtampa
- vidinis nerimastingumas
- spaudimo jausmas
- neapibrėžtas pojūtis, kad „kažkas ne taip“
Ir kuo ilgiau šis pojūtis lieka neįvardytas, tuo labiau jis stiprėja.
Nes protas neapibrėžtumo nemėgsta.
Kodėl protas pradeda „persidirbti“?
Kai emocinė informacija yra neaiški, įsijungia mąstymas.
Protas pradeda kurti versijas, scenarijus, paaiškinimus.
Tai pasireiškia kaip:
- nuolatinis pergalvojimas arba ruminavimas
- nerimavimas
- katastrofizavimas
- nuolatinis aplinkos „skenavimas“
Galbūt tai ypač pažįstama vakarais arba prieš svarbius įvykius – kai mintys sukasi ratu ir atrodo, kad reikia „kažką išsiaiškinti“.
Tačiau tai nėra tikroji problema.
Tai smegenų bandymas susitvarkyti su neaiškumu.
Kitaip tariant, mąstymas tampa pakaitalu jausmui.
Bet kadangi tikroji emocija lieka neįvardyta, mąstymas jos neišsprendžia – tik dar labiau sustiprina.
Nerimas kaip informacijos signalas
Neuropsichologiniu požiūriu emocijos nėra triukšmas.
Jos yra informacija.
Jos perduoda duomenis apie:
- galimą grėsmę
- nepatenkintus poreikius
- vidinius konfliktus
- laukiamus rezultatus
Jei ši informacija nėra sąmoningai suvokiama, sistema „didina garsą“.
Nerimas yra vienas iš būdų tai padaryti.
Jis didina budrumą. Siaurina dėmesį. Sukuria skubos jausmą.
Atsiranda pojūtis, kad reikia kažką daryti – net jei nežinai ką.
Kodėl slopinimas tik sustiprina nerimą?
Natūralus impulsas – bandyti nerimą sumažinti kontroliuojant mintis ar slopinant jausmus.
„Negalvok apie tai.“ „Nusiramink.“ „Mąstyk racionaliai.“
Tačiau praktikoje tai dažnai veikia priešingai.
Kai emocijos nėra leidžiamos patirti:
- jos užsibūna ilgiau
- tampa mažiau aiškios
- dažniau pasireiškia kaip bendras nerimas
Todėl daugelis žmonių sako:
„Net nežinau, dėl ko nerimauju – tiesiog nerimauju.“
Kas iš tikrųjų mažina nerimą: emocinis aiškumas
Vienas nuosekliausių šiuolaikinių tyrimų atradimų yra toks:
Gebėjimas tiksliai įvardyti emocijas mažina jų intensyvumą ir padeda geriau jas reguliuoti.
Žmonės, kurie geba aiškiau atskirti savo jausmus:
- lankščiau reaguoja į stresą
- rečiau renkasi žalingus streso įveikimo būdus
- patiria mažiau nerimo simptomų
Net fiziologiniu lygmeniu emocijų įvardijimas mažina smegenų reakciją į baimę.
Svarbus pokytis vyksta ne tada, kai nerimas „dingsta“.
O tada, kai jis tampa aiškesnis.
Kas keičiasi, kai gali įvardyti savo jausmus
Kai vidinis, neapibrėžtas pojūtis tampa konkretus, visa sistema persitvarko.
Palygink:
„Jaučiu nerimą“ ir „Jaučiu baimę dėl rytojaus pristatymo“
Antrasis variantas:
- sumažina neaiškumą
- parodo šaltinį
- paverčia bendrinę būseną konkrečia patirtimi
O kai kažkas tampa konkrečiu – su tuo jau galima dirbti.
Nerimas pasaulyje, kuriame per daug galvojama ir per mažai jaučiama
Šiuolaikinė aplinka stipriai lavina mąstymą, bet menkai ugdo emocinį sąmoningumą.
Mus moko:
- analizuoti
- optimizuoti
- planuoti
- veikti
Tačiau retai moko:
- atpažinti savo vidines būsenas
- išbūti su nemaloniais jausmais
- apdoroti sudėtingas emocijas
Ši pusiausvyros stoka sukuria sąlygas, kuriose mąstymas stiprėja, o emocinis aiškumas silpnėja. Ir žinoma nerimas tampa tiltu tarp šių dviejų.
Kaip nustoti jausti nerimą?
Tai yra dažniausiai užduodamas klausimas psichologo kabinete.
Ir jo klausti, dar per anksti.
Tikslesnis klausimas būtų:
„Ką šis nerimas bando man pasakyti?“
Tai nereiškia, kad turi likti nerime. Tai reiškia skirti jam tiek dėmesio, kad suprastum, į ką jis rodo.
Pokytis požiūryje
Kai nerimas suvokiamas ne kaip defektas, o kaip signalas, keičiasi ir požiūris.
Tikslas nebėra jį kuo greičiau pašalinti.
Svarbiau tampa:
- didinti emocinį sąmoningumą
- atpažinti vidines būsenas
- leisti emocijoms būti patirtoms
- mažinti vidinį neaiškumą
Ir dažnai nutinka taip, kad nerimas ima mažėti todėl, kad jo nebereikia.
Pabaigai
Nerimas atsiranda tada, kai kažkas svarbaus lieka neapdorota.
Jis stiprėja tada, kai tas signalas yra neaiškus.
Ir jis silpnėja tada, kai vidinė patirtis tampa matoma, konkreti ir suprantama.
Pažvelgus taip, nerimas nebėra priešas.
Tai sistema, kuri bando atkreipti tavo dėmesį į tai, kas dar nėra iki galo suvokta.
Ir dažniausiai, jei sustoji ir įsiklausai, jis labai tiksliai parodo, nuo ko pradėti.
Šaltiniai:
- Kashdan, T. B., Barrett, L. F., & McKnight, P. E. (2014). Unpacking emotion differentiation: Transforming unpleasant experience by perceiving distinctions in negativity. Current Directions in Psychological Science, 23(1), 10–16.
- Lee, K. S., et al. (2022). Furthering the language hypothesis of alexithymia: A systematic review and meta-analysis. Neuroscience & Biobehavioral Reviews.
- Hoemann, K., et al. (2021). Emotional granularity increases with experience sampling and relates to well-being. Frontiers in Psychology, 12, 704125.
- Edwards, E. R., et al. (2020). Distinguishing alexithymia and emotion differentiation: Conceptual and empirical considerations. Personality and Individual Differences, 152.